Tyrimas, įvertinantis 6 patvirtintus prieširdžių virpėjimo rizikos faktorius. DNR testas insulto profilaktikai, naudojant efektyvią prieširdžių virpėjimo diagnostiką.
Nuo 15 iki 20 proc. visų insultų yra kardiogeniniai. Jie lemia didžiausią sergamumą ir mirtingumą. Prieširdžių virpėjimas yra pagrindinė kardiogeninio insulto priežastis. Pacientams, kuriems po insulto yra teikiama tik stacionarinė širdies stebėsena (EKG periodiškai užrašoma gydymo įstaigoje), savaime nutrūkstantis prieširdžių virpėjimas ne visada nustatomas.
Geresnė prieširdžių virpėjimo diagnostika gali padėti išvengti insulto ir išgelbėti gyvybę. deCODE AF™siūlo naujas priemones genetinių prieširdžių virpėjimo rizikos faktorių diagnostikai.
Kadangi daugeliu atvejų savaime praeinančio prieširdžių virpėjimo neaptinkama, deCODE AF™leidžia gydytojams paskirti ir pritaikyti ambulatorinę širdies priežiūrą didesnės rizikos pacientams, ir tada taikyti gydymą kraujo krešumo mažinančiu vaistu varfarinu tiems, kuriems jis labiausiai reikalingas. Tai gali padėti užkirsti kelią antriniam insultui, išgelbėti gyvybę ir sutaupyti sveikatos priežiūros lėšų.
Nustačius padidintą prieširdžių virpėjimo riziką, pritaikomas Holterio monitoravimas*. Gydant pacientus, turinčius praeinantį prieširdžių virpėjimą ir naudojančius varfariną (geriamąjį antikoaguliantą), insulto rizika sumažėja 70 proc.
*Holterio monitoravimas - elektrokardiogramos rašymas visą parą . Tyrimas atliekamas pacientui prie kūno pritvirtinant nedidelį aparatą , registruojantį širdies veiklos kardiogramą. Tyrimas svarbus diagnozuojant širdies išeminę ligą , širdies ritmo ir laidumo sutrikimus bei veiklos pokyčius paros bėgyje įprastomis sąlygomis.
Atlikus du klinikinius tyrimus įrodyta, kad po insulto dar vieną savaitę stebint pacientą ambulatoriškai, ir naudojant automatinį skaitmeninį aparatą , registruojantį širdies veiklos kardiogramą , galima nustatyti prieširdžių virpėjimą dar 5,6-14,3 proc. žmonių. Pacientams, kuriems buvo diagnozuotas prieširdžių virpėjimas, gydymas varfarinu gali sumažinti prieširdžių virpėjimo sukelto antrinio insulto riziką net 70 proc.
Maždaug 40 proc. žmonių po deCODE AF™testo sužino, kad jų rizika viršija Europos gyventojų vidutinį rizikos rodiklį, 7 proc. žmonių rizika bus pusantro karto didesnė nei vidutiniška, o 2 proc. rizika susirgti bus daugiau nei dvigubai didesnė už vidurkį.
Kai kuriems pacientams po smegenų insulto, turintiems savaime nutrūkstantį prieširdžių virpėjimą, atvykus į ligoninę sindromas gali nebepasireikšti. Daugeliui iš jų jis taip nenustatomas per įprastą 24-48 valandų stacionaraus tikrinimo laikotarpį.
Dėl to šiems pacientams prieširdžių virpėjimo sukeliamo antrinio insulto prevencijai gali būti skirtas įprastinis antitrombocitinis vaistas vietoj daug efektyvesnio varfarino.
Informacija apie asmens prieširdžių virpėjimo riziką gali padėti gydytojams nustatyti, ar pacientui reikalingas ambulatorinis širdies stebėjimas po neigiamo stacionaraus poinsultinio tyrimo. Paskelbtas mokslinis tyrimas ir geriausia klinikinė praktika rodo, kad asmenims, turėjusiems insultą arba esantiems rizikos grupėje, gydymas antikoaguliantu (mažinančiu krešėjimą) varfarinu,labai sumažina insulto riziką.
Amžius: prieširdžių virpėjimo tikimybė labai padidėja brandesnio amžiaus žmonėms. Tai santykinai retai pasireiškia jaunesniems nei 60 m. asmenims (mažiau kaip 1 proc.), tačiau dažnai vyresniems nei 80 m. (daugiau kaip 10 proc. baltaodžių).
Širdies ir kraujagyslių sutrikimai: padidėjęs kraujospūdis – svarbus rizikos faktorius, lemiantis prieširdžių virpėjimą. Širdies nepakankamumas ir širdies vožtuvų ligos yra kiti sutrikimai, susiję su prieširdžių virpėjimu, kurie dažnai nustatomi tik po širdies operacijos.
Genetika: Buvo nustatyta keletas bendrų genetinių variantų, kurie padidina bendrą gyventojų riziką susirgti prieširdžių virpėjimu. Mokslininkai konkrečiai identifikavo dvi genetines sritis atsakingas už prieširdžių virpėjimo atsiradimą: šalia PITX2 geno 4 –oje chromosomoje bei ZFHX3 gene 16 - oje chromosomoje.
Kita: Nustatyta, kad ir kitų būklių, sukeliančių epizodinį prieširdžių virpėjimą – hipertirozė (hiperaktyvi skydliaukė), plaučių embolija (kraujo krešulys plaučiuose), alkoholis, stimuliatoriai, tokie kaip kokainas arba dekongestantai (vaistai, mažinantys gleivinės paburkimą), chirurginės operacijos, infekcijos ir kitos ūminės ligos. Buvo įrodyta, kad nutukimas ir miego apnėjos sindromas taip pat didina prieširdžių virpėjimo riziką.
Tyrimo kaina: 1462 Lt
Apie galimybę naudotis paslaugomis išsimokėtinai skaitykite čia...